Netrukus  Alytaus J. Kunčino viešąją biblioteką apgaubs “imbierinė” aura.  Lapkričio 20-21 d. čia įvyks jau  šeštieji respublikiniai trumposios prozos skaitymai „IMBIERO VAKARAI“ kraštiečio rašytojo Jurgio KUNČINO atminimui. Šis literatūrinis festivalis, ženklinantis jau dešimtmetį nuo jo organizavimo pradžios,  jums padovanos dvi širdžiai mielų kamerinių renginių dienas, kupinas  nepretenzingų, malonių mažmožių.

Specialiai festivaliui sukurtus trumposios prozos kūrinius Alytaus publikai skaitys Gintaras Bleizgys, Jurgis Gimberis, Ieva Gudmonaitė, Andrius Jakučiūnas, Julius Keleras, Rolandas Rastauskas, Danutė Kalinauskaitė, Herkus Kunčius, Vidas Morkūnas, Paulina Pukytė, Juozas Šikšnelis, Mikalojus Vilutis.

Programoje –  ir susitikimas su festivalio „Imbiero vakarai-2012“ laureatu Alvydu ŠLEPIKU bei  akustinis Domanto RAZAUSKO koncertas. Taip pat – virtualios bibliotekos internete „Gyvenimo stebėtojo užrašai pagal Jurgį Kunčiną“ sutiktuvės ir kiti prasmingi akcentai.

Įėjimas į visus renginius – nemokamas. Maloniai kviečiame dalyvauti !!!

Su išsamia  festivalio programa susipažinsite čia:

http://www.alytus.mvb.lt/lt/i-pradzia/30-naujienos/327-literaturinis-trumposios-prozos-skaitymu-imbiero-vakarai-2014-meniu

Lapkričio 13 d. (ketvirtadienį) 17 val. Alytaus Jurgio Kunčino  viešojoje bibliotekoje atidaroma fotomenininko Romualdo Kęstučio Augūno fotografijų paroda „Sapnuoju Lietuvą“. Paroda veiks iki gruodžio vidurio.

Fotografas Romualdas Augūnas tarp fotografijos mėgėjų ir profesionalų daugiausia žinomas, kaip kalnų fotografas. 2002 m. pasirodęs jo albumas „Žmonės kalnuose“ atspindėjo šio fotografo svarbiausią temą, kuri ir išskyrė jį iš kitų Lietuvos fotografijos mokyklos autorių.

Kalnai R. Augūno kūryboje atsirado neatsitiktinai. 1958 m. jis pradėjo sportinę alpinisto karjerą, kai įkopė į aukščiausią Europos viršukalnę Elbrusą. Per trisdešimt vasarų, praleistų kalnuose drauge su fotoaparatu, fotografas dalyvavo Kaukazo, Tian Šanio ir Pamyro viršūnių įkopimuose, įkopė į bevardes viršūnes, kurios buvo pavadintos M. K. Čiurlionio, K. Donelaičio, Lietuvos, Žalgirio, Nemuno vardais.

Per savo kelionių laikotarpį R. Augūnas sukūrė ne vieną ciklą: „Kalnai ir žmonės“ (1962-1983), „Po Egipto saule“(1969), „Indijos motyvai“ (1976), „Draugystės akimirkos Konge“ (1979), „Po Pietryčių Azijos šalis“ (1980), „Mano giminės“ (1960 – ir šiuo metu).

Tačiau štai jau per penkis dešimtmečius besitęsiant fotografo kūrybiniam keliui, jo akiratyje buvo ne tik kalnai ir svečios šalys. Naujausiame darbų albume „Sapnuoju Lietuvą“ R. Augūnas atveria savo lietuviškąjį archyvą, kuriame patalpinta 220 fotografijų 1960-2010 metų laikotarpį apimantis pasakojimas apie Lietuvą.

„Fotografui sugrįžti į savo archyvą – tas pat, kas grįžti į Tėvynę, – teigia R. Augūnas. – Kai dabar žiūriu į šias nuotraukas, matau žmones, kurių jau nėra, pasaulį, kuris visai kitoks nei buvo ir todėl visa tai primena sapną. Todėl ir „Sapnuoju Lietuvą“ su jos vaikystėmis, kasdienybe ir šventėmis, kaimo ir miesto gyvenimu, darbais ir džiaugsmais“.

Pasak kino ir fotografijos kritiko Skirmanto Valiulio, parašiusio knygai įžanginį straipsnį: „Kaip išskirti, kur yra mažas, o kur didelis gyvenimas? Viename krašte – vaikystė su kailinukais, kitame – suaugę dėdės neša Leniną. Tačiau viskas sutelpa į vienos kartos gyvenimą, intymų, nes šeimoje ar namų kieme, viešą, nes yra demonstracijos, talkos, vestuvės ir laidotuvės. Manyčiau, Kad ši R. Augūno knyga ir yra išskirtinė. Jūs nejausite ribų vartydami puslapius, kaip nėra jų ir gyvenime. Tai universali gyvenimo fotografija, kaip nors specialiai neakcentuojanti psichologinių ar egzistencinių problemų.“

Žmogaus psichologinis portretas ir apie jo gyvenimą pasakojantys siužetai R. Augūno fotografijose yra tokie pat svarbūs, o gal net ir svarbesni, už didingus gamtos vaizdus. Pasak fotografijos ir kino kritiko Skirmanto Valiulio, „Romualdą Augūną ir Lietuvos kaime, ir Pamyre, prie Afganistano sienos, labiausiai domino žmogus“. Tad nenuostabu, kad lietuvių fotografas priskiriamas humanistinės fotografijos krypčiai – su ja R. Augūną sieja noras parodyti, jog „visų tautų žmones jaudina tos pačios problemos ir būtent tuo jie labai artimi vieni kitiems“.

Spalio 23 d.  Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje, Seirijų g. 2, atidaryta alytiškės dailininkės Rimos LEONIENĖS  grafikos darbų paroda „Medžiai, gėlės ir…“ Parodai atrinktuose moteriškai trapiuose ir grakščiuose ažūriniuose kūriniuose į tobulas formas susipina menininkės širdžiai taip artimi gamtiniai, augaliniai motyvai.

Rima Leonienė daugybę metų savo jėgas ir idėjas skyrė audinių raštų kūrybai „Alytaus tekstilėje“. Uždarius įmonę, sieloje slypėjęs meninis krislas ne tik niekur nepradingo, bet dar ir įgijo naujų spalvų. Smalsi menininkė išbandė daugybę kūrybos technikų: akvarelę, tapybą, grafiką, batiką, aplikaciją, monotipiją, aerografiją ir kt. Dailininkės R. Leonienės kūriniais iliustruota ne viena poezijos knygelė.

Kviečiame užsukti į biblioteką pasigėrėti linijų ir formų harmonija. Grafikos darbų paroda „Medžiai, gėlės ir…“ veiks iki lapkričio 10 d.

Spalis 17

Spalio viduryje Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko smagi dainų ir porinimų vakaronė „Ausk, motula, drobelas“. Alytiškiams puikiai žinomas etnografinis kolektyvas „Dzūkų pulkucis“ šiuo renginiu įprasmino savo gyvavimo dešimtmečio sukaktį. „Dzūkų pulkucio“ nariai nuo pat savo veiklos pradžios siekė sustabdyti spartų dzūkiškos tarmės nykimą, tyliai ir atkakliai darbavosi, palaikydami dzūkiškos mūsų krašto savasties gyvybingumą. Ilgainiui jų veikla išsivystė į savotišką judėjimą, puoselėjantį dzūkišką šnektą tiek spausdinta, tiek dainuojama, tiek žodine forma.

Pristatydama „Dzūkų pulkucį“ bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė vardijo šio kolektyvo nuveiktus prasmingus darbus: sudarytas dzūkiškų žodžių žodynėlis, surinkta daugybė patriotinių dainų, visos Dzūkijos žiniasklaidai kurti ir publikuoti tekstai dzūkiška šnekta, organizuoti dzūkiški skaicymai, o jau kiek koncertų surengta – turbūt „Dzūkų pulkucio“ žmonės nei patys nesuskaičiuos…

Į renginį sugužėję įvairių kartų alytiškiai bibliotekos salėje atrado stilizuotą, nėriniais ir drobėmis apkaišytą dzūkų seklyčią, kvepiančią cikriniais lašinukais. „Dzūkų pulkucio“ įkūrėja ir vadovė Antanina Urmanavičienė elgėsi kaip tikra šeimininkė – svečiams surengė tikrą šventę. Ansamblio atliekamos šmaikščios dzūkiškos poringės, daugiabalsės dainos pasiliejo lyg iš bedugnės skrynios. Jaukiai pasijutę žiūrovai nejučia ėmė niūniuoti ir dainuoti kartu.